Istorinis fechtavimas

Taigi, kas yra istorinis fechtavimas? Visi žinome, kas yra fechtavimas  Vieniems – tai gerai iš filmų žinomos špagų, kalavijų ir kitų ginklų dvikovos, kitiems tai sportinis fechtavimas. Istorinis fechtavimas nėra nei vienas nei kita, tai taip pat tai nėra pirmojo ir antrojo mišinys.

Dvikovos ginklai siekia pačių ginklų atsiradimo pradžią. Europoje aiškesnę tradiciją galime atsekti iš vikingų laikų, kuomet vadinamuose holmgang’uose šie sprendė įvairius ginčus. Tai galėjo būti senos germaniškos tradicijos tęsinys, kuri apėmė ne tik Skandinaviją, bet ir didesnę Europos dalį. Ši tradicija kito per amžius, tačiau nykti pradėjo tik XVI a. Ar Lietuvoje egzistavo kažkas panašaus?  Sunku pasakyti, tačiau atmesti tokios galimybės negalima. Tikrai žinoma, kad dvikovų tradicija lietuviams nebuvo svetima (XIV a. Lietuvos kunigaikščiai kovėsi Europos riterių turnyruose, XIII a. Livonijos ordinas versdavo savo pavaldinius, tarp jų ir naujakrikštus lyvius, kautis teisminėse kovose), o ir aplinkiniuose kraštuose dvikovos buvo gerai žinomos. Tad ir Lietuvoje galėjo būti kažkas panašaus.

Teisminėse dvikovose buvo sprendžiami įvairūs ginčai, dažniausiai, kai nepakakdavo įrodymų ar liudininko nusikaltėlio kaltei įrodyti. Tokios dvikovos buvo paliekamos “Dievo valiai“ ir nugalėtojas  buvo laikomas teisiu. Vokietijoje tokios dvikovos buvo griežtai reglamentuotos. Iš ankstyvųjų aprašymų žinome, jog XIII a. dvikovose kaudavosi kalaviju ir skydu, kūną galėjo dengti odiniai šarvai, tačiau kojos ir galva turėjo būti  neapsaugotos šalmu ar šarvais. Vokietijoje XV a. dvikovų tradicijų pagrindu ima formuoti fechtavimo mokykla. Tokie mokytojai kaip Hans’as Tallhoferis (Hans Tallhofer) skyrė savo darbuose daug vietos būtent teisminėms dvikovoms. Dvikovose kaudavosi ir moterys, besikaunantys su moterimis vyrai turėjo stovėti iki pusės duobėje.

Taigi, istorinis fechtavimas yra mėginimas atkurti techniką, būdus, taisykles ir net visą kovos meną, koks buvo praktikuojamas Europoje viduramžiais. Kovos menai nėra tik Rytų kraštų palikimas, Europoje jų taip pat būta nemažai – tiek kovos menai ginklais, tiek be jų (boksas, imtynės) arba tiesiog pagaliais ar lazdomis. Ir nors dalis jų nunyko prieš keletą šimtmečių (nors yra menų, kurie yra praktikuojami iki šių laikų), literatūros apie Europinius kovos menus turime pakankamai. Vakarų Europoje jau seniai bandoma nagrinėti istorinio fechtavimo palikimą, ten jau seniai kuriasi įvairūs klubai, atsiranda įvairios organizacijos, nusistovi šaltinių interpretavimo tradicijos ir pamažu atgimsta senosios Europos kovos menai!

Deja, Lietuvoje istorinis fechtavimas tik žengia pirmuosius žingsnius. Klubų, besigiriančių, jog jie istorinio fechtavimo klubai, pasitaiko jau seniai, tačiau nei vienas iš jų narių net nemėgino suprasti, ko mokė žmonės, visą gyvenimą nagrinėję kalavijo meną,  tais laikais, kada nuo kalavijo priklausė daugelio žmonių gyvybė. Dar ir dabar nėra lengva suprasti istorinį fechtavimą ir mėginti juo užsiimti. Visų pirma, reikia surinkti didelį žinių bagažą ir tada dar mėginti tas žinias pritaikyti praktiškai. Reikia dar turėti atitinkamą fizinį pasiruošimą. Žinias apie istorinį fechtavimą galima gauti tik užsienio kalbomis. Tik didieji traktatai yra versti į anglų kalbą iš lotynų, italų ar senosios vokiečių kalbų, lietuviškai verstų traktatų viešai dar nėra pateikiama… Taip pat gausybė fechtavimo tradicijų bei tų tradicijų interpretavimo galimybių sukuria sunkumus pasirinkti teisingą kelią šioje srityje.

Dar yra ir ekipuotės klausimas. Vakaruose dabar yra įprasta kautis su sportinio fechtavimo apsaugomis – fechtavimo kaukėmis, kūno apsaugomis, atitinkamai pritaikytomis prie istorinio fechtavimo ginklo svorio. Dvirankis kalavijas yra daug sunkesnis už sportinę rapyrą, tad ir apsisaugoti reikia daug atsakingiau. Vakaruose įprasta treniruotis mediniais ar nailoniniais kalavijais, ten jie yra gaminami specialiais užsakymais, todėl tiek užsakymas, tiek atvežimas nėra pigus.

Nepaisant visų sunkumų, istorinis fechtavimas yra neįtikėtinai įdomus, persmelktas istorinių viduramžių aktualijų, gilaus suvokimo apie ginklo judėjimo mechaniką, apie žmogaus kūno judėjimo mechaniką bei ilgalaikės vakarų Europos kovų tradicijos. Tai yra puikus fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas ir atsvara tokiems populiariems Rytų kovos menams, nors šie yra tokie tolimi nuo europietiško mąstymo.

Įrašas paskelbtas temoje dvirankis kalavijas, istorija, istorinis fechtavimas, kalavijo menas ir pažymėtas , , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s