Kas yra istorinis fechtavimas?

Iškeliu tokį filosofinį klausimą, nors pačiam atrodo, kad nesu itin patyręs šioje srityje, jog galėčiau į jį atsakyti. Visgi manau, kad niekas kitas į jį irgi neatsakys, o tokio pobūdžio klausimų ar pamąstymų jau teko girdėti. Taigi, kas yra istorinis fechtavimas. Gali sugalvoti keletą trumpų atsakymų:

  • Sportas
  • Kovos menas
  • Senovinių kovų rekonstrukcija
  • Tikros kovos, kokios buvo

Pamąstykim apie kiekvieną iš šių atsakymų.

Sportas. Istorinio fechtavimo ekipuotė (apie ją taip pat pakalbėsiu netrukus, kitame įraše): kaukės, pirštinės ir kita, uždeda „štampą“. Jei matai panašias į sportinio fechtavimo kaukes, lyg iškart „nurašai“ IFą (istorinį fechtavimą) prie sporto. Beje, dauguma klubų naudoja sportinio fechtavimo kaukes, tačiau tie, kurie yra pažengę šioje srityje jomis neapsiriboja – stengiasi naudoti sustiprintas (1600N) kaukes, dar uždėdami papildomas apsaugas ant kiaušo, kaklo bei pečių. Tai yra būtina, nes smūgiai yra gana nejuokingi ir lengvai traumuoja neapsaugotas vietas. Kaukes būtų galima pakeisti rekonstrukciniais šalmais, tačiau daugelis smūgių ir dūrių yra nukreipti į veidą (sutikite sportinės dvasios čia mažoka :)), todėl šalmai atvirais veidais visiškai atkrenta, o uždarais kažkaip sunkiai prigyja šioje srityje. Galbūt ją vystantys žmonės labiau koncentruojasi į fechtavimo esmę, o  ne į kostiumą. Kita vertus, apsisaugoti nuo dūrių naudojant istorinę šarvuotę yra gana sudėtinga, ypač mažiau patyrusiems fechtuotojams. Taigi, šiuo požiūriu IFas išoriškai panašus į sportą, tačiau man asmeniškai kažkaip sunkiai patenka į sporto kategoriją.

Kitas punktas – taisyklės. Taip, IFas turi taisykles, kurios nėra labai jau griežtos. Jomis siekiama užtikrinti, kad žmonės nebūtų užmušti ar traumuoti. Taigi, draudžiama smūgiuoti pilna jėga į neapsaugotas vietas ir žemiau juosmens (kai kur dar leidžiama smūgiuoti žemiau kelių). Svarbiausia yra smūgis, fiksuojamas, kad ir dalinis smūgis. Po vieno smūgio kova stabdoma ir pradedama iš naujo. Smūgių skaičius susitarimo reikalas – dažniausiai apsiribojama 5. Daugiau taisyklių kaip ir neteko pastebėti, viskas yra leidžiama (vėlgi susitarimo reikalas, kiek ir ko leidžiama tam tikroje kovoje) – smūgiai, dūriai, imtynės ir kt., tačiau stengiamasi apsiriboti veiksmais aprašytais istoriniuose traktatuose.

Fizinis pasirengimas. Jis yra gana svarbus, nes IFas yra labai aiškiai susijęs su žmogaus kūno judesiais (angliškai tai yra vadinama biomechanics), todėl gerai paruoštas kūnas atliekantis reikiamus veiksmus šioje kovoje yra pranašesnis.Visi kalavijas nereikalauja labai jau didelės jėgos – tuo labiau, kad visi traktatai pabrėžia tai, kad smūgiai turi būti riboti, todėl svarbu yra ne rankų stiprumas (jis, tiesa pasakius, žaidžia paskutinį vaidmenį IFe), o viso kūno ištreniravimas, taigi fizinis pasiruošimas turi būti kažkas tarpinio tarp kovos menų ir atletikos pasiruošimo.

Na ir visa išvada būtų tokia: taip, IFas turi sporto bruožų, tačiau jo sportu nevadinčiau. Kita vertus, vakaruose jis turi tendenciją būti priskiriamas prie sporto rūšių (kuriasi federacijos, įvedama vis daugiau taisyklių ir t.t.), tad gali būti, kad anksčiau ar vėliau jis įgis vis daugiau sportui priskiriamų bruožų.

Kovos menas. Taigi, ar IFas yra kovos menas? Iš dalies jis gali toks būti – ilga kovos tradicija, per ilgą laiką išsigryninusi technika ir sistemos, įvairių pakraipų mokyklos. Visa tai lyg ir rodytų IFą esantį kovos menu. Tačiau yra vienas „bet“ – nuo XIV-XV a. tas kovos menas pasuko kiek kitokia linkme, virsdamas neaiškia substancija – keičiantis ginklų formoms, kariavimo technikai, vystantis miestams ir dėl kitų faktorių, kova kalavijais, kardais, rapyromis ir kt. virto kažkuo panašiu į žaidimą (žinoma, mirtiną žaidimą), kol galiausiai XIX a., o galutinai XX a. visiškai sunyko. Kita vertus, kazokų menas valdyti savo „šaškas“ niekur nedingo ir perėjęs daugelį metamorfozių gyvuoja iki šiol. Taigi IFas stengiasi atkurti (arba tiksliau rekonstruoti) tą meną, kuris gyvavo XIV-XVI a. Ir čia yra pats kebliausias dalykas – kaip tą padaryti, kai nėra gyvos tradicijos, turint tik toli gražu neišsamius tekstus. Pagalvokim, kur dabar būtų koks nors u-šu, jei jo tradicija būtų nutrūkusi tarkim XIV a. Manau, kad toje pačioje situacijoje, kaip IFas dabar. Žinoma, kai menas yra atkuriamas šiuolaikiniame pasaulyje, jis nebus toks, koks buvo „tais laikais“, dėl šiuolaikinės kultūros, globalizacijos ir kt. dalykų (pvz., dažnai į IFą yra įpinami kitų kovos menų elementai, ypač Kendo).

Taigi, IFas turi daugiausia kovos meno bruožų, tačiau su jo atkūrimu yra problemų.

Dar vienas argumentuotas įrodymas, kalbantis už kovos meno apibrėžimą (pamačiau šį įrašą jau po to, kai publikavau savo postą), tai pridedu dabar:  http://www.youtube.com/watch?v=-eszrMgzmgE

Senovinių kovų rekonstrukcija. Lyg pats IFo pavadinimas reikštų, kad jis turėtų būti susijęs su kovų rekonstrukcija. Tačiau, jau girdžiu kaip „tikrieji rekonstruktoriai“ griežia dantimis 🙂 Čia tenka lyginti IFą su karybos rekonstrukcija ir neišsiversime be keblumų. Pažiūrėsiu į tai tokiu kampu: IFas iš autentiškų daiktų neabejotinai turi kalaviją ir žinias kaip juo naudotis. Dalyje kovų neabejotinai dalyvauja ir šarvuotė, tačiau bendrame vaizde ji esmės nesudaro.  Tuo tarpu rekonstrukcinėse kovose svarbiausią užima šarvuotė, rūbai ir t.t., kitaip tariant „kostiumas“. Ginklas, deja, čia neturi reikšmės: ar rekonstruktoriui duosime kalaviją, kirvį, „bytą“ ar iš tvoros išlaužtą baslį, jis juo naudosis su beveik tokiu pat efektyvumu. Taigi, mielieji rekonstruktoriai (kolkas ir aš save jiems priskiriu), mes kovų srityje nieko nerekonstruojame. Kalavijo mene būtent kalavijas nulemia visą kovos eigą, sugebėjimas jį valdyti, suprasti, ką priešininkas daro, kai net menkiausias kalavijo pasukimas ar nuleidimas gali nulemti kovos baigtį. Na (įpilsiu dar šiek tiek alyvos į ugnį), rekonstrukcinės kovos (ypač vis populiarėjanti „Bytva narodov“) – tai lyg gatvių kovų alternatyva, kur lupamasi „budulių stiliumi“ – svarbiausia suduoti kuo dažniau ir kuo stipriau. Tuo tarpu, IFas yra mėginimas suprasti, kaip mąstė žmonės, kurių gyvenimas priklausė ne nuo smūgio stiprumo, o nuo sugebėjimo valdyti kalaviją ir savo kūną. Istoriniai traktatai buvo rašomi žmonių, kurių visas gyvenimas buvo susijęs su kalaviju, tad jų kompetencija abejoti netenka. Ir todėl, kartais nugirsti tokie pasakymai kaip „nu ką čia mokytis, gi pasiimi kalaviją ir viskas aišku“ skamba šiek tiek juokingai.

Paprieštarausiu pats sau, galbūt visgi netikslinga lyginti rekonstrukcines kovas ir istorinį fechtavimą. Yra žmonių, kurie puikiai jaučiasi būtent tokiose kovose, kokios dabar vyrauja. O IFas galėtų būti skirtas fanatikams, kurie mėgsta išsinagrinėti viską iki pačių mažiausių kabliukų.

Kaip ten bebūtų, ginčas lieka neišspręstas, o aš pats asmeniškai esu linkęs laikyti IFą senovinių kovų rekonstrukcija ir toliau ketinu vystyti temą ta kryptimi.

Tikros kovos, kokios buvo. Na čia atsakymas kaip ir aiškus: NE. Senovės kovų tikslas užsibaigti vieno iš besikaunančių mirtimi, na o šiais laikais tai gali baigtis vieno mirtimi, o kito ne itin smagiu gyvenimu kalėjime, todėl jau kaip ir reiktų atmesti mėginimą atkurti tokias kovas, kokios buvo. Kita vertus, atmeskime tą mirtiną kovos finalą, ir pažiūrėkime ar negalime apsieiti be jo. Manau, kad tinkamos apsaugos ir šiuolaikinės technologijos leistų priartinti IFą prie tikrų kovų statuso. Ką turiu galvoje? Pradedantiesiems žinoma sunku suprasti ir suvokti kaip apsisaugoti nuo mirtinų smūgių, todėl jie gali naudoti papildomas apsaugas bei nemetalinius (medinius, plastikinius) ginklus, tačiau vistiek atlikinėti smūgius, kurie paprastai turėtų baigtis mirtimi ar traumomis. Na, o pakankamai patyrusius fechtuotojus nuo mirtino finalo gelbėtų jų pačių menas ir sugebėjimai. Žinoma, pats esu dar pradinukų lygyje, todėl sunku kalbėti apie tai kas būtų, jeigu būtų, tačiau tikslas yra toks:

Mano dabartinis tikslas rekonstrukcijos srityje yra pamėginti sujungti rekonstrukciją ir istorinį fechtavimą – sujungti taip, kad kovos būtų kuo artimesnės (tik su mažiausiomis išlygomis) tokioms kovoms, kokios galėjo būti XIII-XIV a. (o gal ir anksčiau), žinoma be žudymosi ir traumų. Ir kiek artimai pavyks iki to prisikasti, parodys ateitis.

Taigi, galutinė išvada galbūt būtų tokia: istorinis fechtavimas yra neabejotinai kovos menas, tačiau kaip dauguma kovos menų šiais laikais turi sporto bruožų, na o tai, kad tą meną reikia rekonstruoti, reiškia, kad tai yra rekonstrukcinė kova. Ar pavyks rekonstruoti tokias kovas, kokios buvo, parodys ateitis.

Na ką, tiek filosofinių pamąstymų. Tikiuosi, kad jei ir neatsakiau į savo paties iškeltą klausimą, tai bent jau priverčiau vieną kitą susimąstyti 🙂 Pažadu kitus įrašus daryti praktiškesnius 🙂

Įrašas paskelbtas temoje istorinis fechtavimas, kalavijo menas ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Vytas sakė:

    “Tuo tarpu, IFas yra mėginimas suprasti, kaip mąstė žmonės, kurių gyvenimas priklausė ne nuo smūgio stiprumo, o nuo sugebėjimo valdyti kalaviją ir savo kūną.“

    Labai panašų argumentą naudoju, kai “tikrieji rekonstruktoriai“ aiškina, kad IF’as yra šokiai-pokiai, o tai ką jie daro yra tikroji kova.

    “Mano dabartinis tikslas rekonstrukcijos srityje yra pamėginti sujungti rekonstrukciją ir istorinį fechtavimą – sujungti taip, kad kovos būtų kuo artimesnės (tik su mažiausiomis išlygomis) tokioms kovoms, kokios galėjo būti XIII-XIV a. (o gal ir anksčiau), žinoma be žudymosi ir traumų. Ir kiek artimai pavyks iki to prisikasti, parodys ateitis.“

    Jei turi omeny sujungti taip, kad būtų galima demonstruoti per istorines šventes, tai mano manymu, įmanoma tik grynai sutartines kovas (smūgiai kontroliuojami vengiant pataikyti į pirštus). Esu matęs video, kaip tai daroma. Fechtavimo kaukė yra pridengiama užsidedant kapišoną (hoodą), visi kita apranga, kiek pamenu, buvo “teisinga“ tam laikotarpiui. Dinamika labai nenukentėjo, o fechtavimo kaukės pridengtos hoodais akių nedrąskė.
    Aišku, galima tą kovos dinamiką dar pagerinti, pavyzdžiui naudoti plačiai pasiūtas odinės pirštinės, po kuriomis slėpti plonas bent kiek saugančias pirštines (tarkim motociklininko su plokštėm ar riaušų malšintojo), po apačia užsiviklti vidutinio storumo gambesoną ar net ant viršaus tiesiog arming doublet’ą jei laikotarpis leidžia. (Visgi kūno šarvas galėjo būti leidžiamas).

    Kas liečia šarvuotų kovų demonstracijas, tai manau geriausia palikt tai poleaxe’ams.

    Beje, yra ir “autentiškiau“ atrodančių fechtavimo kaukių-šalmų. pvz:

    http://www.thatguysproducts.com/masks.html
    Tiesa sakant, prasmė naudoti juos matau nebent kažkam būtų noro mokytis dvirankio technikas prieš šarvuotą karį (principe halfswording)

    • lichtenaueris sakė:

      Na, gal tu ir teisus, tikslas toks nelabai apibrėžtas. Sakyčiau, kad jis toks labiau eksperimentinis – tiesiog suinkti kuo daugiau medžiagos apie pačią fechtavimo techniką ir mėginti sujungti su turima istorine ir archeologine medžiaga, kaip vienas ar kitas ginklas ar šarvų dalis galėtų atrodyti žiūrint per istorinio fechtavimo prizmę. Arčiausiai to ko gero bus Hammaborg’o eksperimentai su vikinginiais ginklais: http://www.youtube.com/watch?v=Io8MaoWqAAQ. Na ir šiaip šviesti tuos pačius rekonstruktorius, mėginti suprasti kaip galima pritaikyti, tą ką žinojo seniau, būtent mūsų laikams ir mūsų aktualijoms. O dėl pasirodymų, tai taip, sutinku, kad ir dabar laisvai tai galima daryti, reikia tik tam tikro pasiruošimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s