Kas yra istorinis fechtavimas?

Iškeliu tokį filosofinį klausimą, nors pačiam atrodo, kad nesu itin patyręs šioje srityje, jog galėčiau į jį atsakyti. Visgi manau, kad niekas kitas į jį irgi neatsakys, o tokio pobūdžio klausimų ar pamąstymų jau teko girdėti. Taigi, kas yra istorinis fechtavimas. Gali sugalvoti keletą trumpų atsakymų:

• Sportas
• Kovos menas
• Senovinių kovų rekonstrukcija
• Tikros kovos, kokios buvo

Pamąstykim apie kiekvieną iš šių atsakymų.

Sportas. Istorinio fechtavimo ekipuotė (apie ją taip pat pakalbėsiu netrukus, kitame įraše): kaukės, pirštinės ir kita, uždeda „štampą“. Jei matai panašias į sportinio fechtavimo kaukes, lyg iškart „nurašai“ IFą (istorinį fechtavimą) prie sporto. Beje, dauguma klubų naudoja sportinio fechtavimo kaukes, tačiau tie, kurie yra pažengę šioje srityje jomis neapsiriboja – stengiasi naudoti sustiprintas (1600N) kaukes, dar uždėdami papildomas apsaugas ant kiaušo, kaklo bei pečių. Tai yra būtina, nes smūgiai yra gana nejuokingi ir lengvai traumuoja neapsaugotas vietas. Kaukes būtų galima pakeisti rekonstrukciniais šalmais, tačiau daugelis smūgių ir dūrių yra nukreipti į veidą (sutikite sportinės dvasios čia mažoka :)), todėl šalmai atvirais veidais visiškai atkrenta, o uždarais kažkaip sunkiai prigyja šioje srityje. Galbūt ją vystantys žmonės labiau koncentruojasi į fechtavimo esmę, o  ne į kostiumą. Kita vertus, apsisaugoti nuo dūrių naudojant istorinę šarvuotę yra gana sudėtinga, ypač mažiau patyrusiems fechtuotojams. Taigi, šiuo požiūriu IFas išoriškai panašus į sportą, tačiau man asmeniškai kažkaip sunkiai patenka į sporto kategoriją.

Kitas punktas – taisyklės. Taip, IFas turi taisykles, kurios nėra labai jau griežtos. Jomis siekiama užtikrinti, kad žmonės nebūtų užmušti ar traumuoti. Taigi, draudžiama smūgiuoti pilna jėga į neapsaugotas vietas ir žemiau juosmens (kai kur dar leidžiama smūgiuoti žemiau kelių). Svarbiausia yra smūgis, fiksuojamas, kad ir dalinis smūgis. Po vieno smūgio kova stabdoma ir pradedama iš naujo. Smūgių skaičius susitarimo reikalas – dažniausiai apsiribojama 5. Daugiau taisyklių kaip ir neteko pastebėti, viskas yra leidžiama (vėlgi susitarimo reikalas, kiek ir ko leidžiama tam tikroje kovoje) – smūgiai, dūriai, imtynės ir kt., tačiau stengiamasi apsiriboti veiksmais aprašytais istoriniuose traktatuose.

Fizinis pasirengimas. Jis yra gana svarbus, nes IFas yra labai aiškiai susijęs su žmogaus kūno judesiais (angliškai tai yra vadinama biomechanics), todėl gerai paruoštas kūnas atliekantis reikiamus veiksmus šioje kovoje yra pranašesnis.Visi kalavijas nereikalauja labai jau didelės jėgos – tuo labiau, kad visi traktatai pabrėžia tai, kad smūgiai turi būti riboti, todėl svarbu yra ne rankų stiprumas (jis, tiesa pasakius, žaidžia paskutinį vaidmenį IFe), o viso kūno ištreniravimas, taigi fizinis pasiruošimas turi būti kažkas tarpinio tarp kovos menų ir atletikos pasiruošimo.

Na ir visa išvada būtų tokia: taip, IFas turi sporto bruožų, tačiau jo sportu nevadinčiau. Kita vertus, vakaruose jis turi tendenciją būti priskiriamas prie sporto rūšių (kuriasi federacijos, įvedama vis daugiau taisyklių ir t.t.), tad gali būti, kad anksčiau ar vėliau jis įgis vis daugiau sportui priskiriamų bruožų.

Kovos menas. Taigi, ar IFas yra kovos menas? Iš dalies jis gali toks būti – ilga kovos tradicija, per ilgą laiką išsigryninusi technika ir sistemos, įvairių pakraipų mokyklos. Visa tai lyg ir rodytų IFą esantį kovos menu. Tačiau yra vienas „bet“ – nuo XIV-XV a. tas kovos menas pasuko kiek kitokia linkme, virsdamas neaiškia substancija – keičiantis ginklų formoms, kariavimo technikai, vystantis miestams ir dėl kitų faktorių, kova kalavijais, kardais, rapyromis ir kt. virto kažkuo panašiu į žaidimą (žinoma, mirtiną žaidimą), kol galiausiai XIX a., o galutinai XX a. visiškai sunyko. Kita vertus, kazokų menas valdyti savo „šaškas“ niekur nedingo ir perėjęs daugelį metamorfozių gyvuoja iki šiol. Taigi IFas stengiasi atkurti (arba tiksliau rekonstruoti) tą meną, kuris gyvavo XIV-XVI a. Ir čia yra pats kebliausias dalykas – kaip tą padaryti, kai nėra gyvos tradicijos, turint tik toli gražu neišsamius tekstus. Pagalvokim, kur dabar būtų koks nors u-šu, jei jo tradicija būtų nutrūkusi tarkim XIV a. Manau, kad toje pačioje situacijoje, kaip IFas dabar. Žinoma, kai menas yra atkuriamas šiuolaikiniame pasaulyje, jis nebus toks, koks buvo „tais laikais“, dėl šiuolaikinės kultūros, globalizacijos ir kt. dalykų (pvz., dažnai į IFą yra įpinami kitų kovos menų elementai, ypač Kendo).

Taigi, IFas turi daugiausia kovos meno bruožų, tačiau su jo atkūrimu yra problemų.

Dar vienas argumentuotas įrodymas, kalbantis už kovos meno apibrėžimą (pamačiau šį įrašą jau po to, kai publikavau savo postą), tai pridedu dabar:  http://www.youtube.com/watch?v=-eszrMgzmgE

Senovinių kovų rekonstrukcija. Lyg pats IFo pavadinimas reikštų, kad jis turėtų būti susijęs su kovų rekonstrukcija. Tačiau, jau girdžiu kaip „tikrieji rekonstruktoriai“ griežia dantimis 🙂 Čia tenka lyginti IFą su karybos rekonstrukcija ir neišsiversime be keblumų. Pažiūrėsiu į tai tokiu kampu: IFas iš autentiškų daiktų neabejotinai turi kalaviją ir žinias kaip juo naudotis. Dalyje kovų neabejotinai dalyvauja ir šarvuotė, tačiau bendrame vaizde ji esmės nesudaro.  Tuo tarpu rekonstrukcinėse kovose svarbiausią užima šarvuotė, rūbai ir t.t., kitaip tariant „kostiumas“. Ginklas, deja, čia neturi reikšmės: ar rekonstruktoriui duosime kalaviją, kirvį, „bytą“ ar iš tvoros išlaužtą baslį, jis juo naudosis su beveik tokiu pat efektyvumu. Taigi, mielieji rekonstruktoriai (kolkas ir aš save jiems priskiriu), mes kovų srityje nieko nerekonstruojame. Kalavijo mene būtent kalavijas nulemia visą kovos eigą, sugebėjimas jį valdyti, suprasti, ką priešininkas daro, kai net menkiausias kalavijo pasukimas ar nuleidimas gali nulemti kovos baigtį. Na (įpilsiu dar šiek tiek alyvos į ugnį), rekonstrukcinės kovos (ypač vis populiarėjanti „Bytva narodov“) – tai lyg gatvių kovų alternatyva, kur lupamasi „budulių stiliumi“ – svarbiausia suduoti kuo dažniau ir kuo stipriau. Tuo tarpu, IFas yra mėginimas suprasti, kaip mąstė žmonės, kurių gyvenimas priklausė ne nuo smūgio stiprumo, o nuo sugebėjimo valdyti kalaviją ir savo kūną. Istoriniai traktatai buvo rašomi žmonių, kurių visas gyvenimas buvo susijęs su kalaviju, tad jų kompetencija abejoti netenka. Ir todėl, kartais nugirsti tokie pasakymai kaip „nu ką čia mokytis, gi pasiimi kalaviją ir viskas aišku“ skamba šiek tiek juokingai.

Paprieštarausiu pats sau, galbūt visgi netikslinga lyginti rekonstrukcines kovas ir istorinį fechtavimą. Yra žmonių, kurie puikiai jaučiasi būtent tokiose kovose, kokios dabar vyrauja. O IFas galėtų būti skirtas fanatikams, kurie mėgsta išsinagrinėti viską iki pačių mažiausių kabliukų.

Kaip ten bebūtų, ginčas lieka neišspręstas, o aš pats asmeniškai esu linkęs laikyti IFą senovinių kovų rekonstrukcija ir toliau ketinu vystyti temą ta kryptimi.

Tikros kovos, kokios buvo. Na čia atsakymas kaip ir aiškus: NE. Senovės kovų tikslas užsibaigti vieno iš besikaunančių mirtimi, na o šiais laikais tai gali baigtis vieno mirtimi, o kito ne itin smagiu gyvenimu kalėjime, todėl jau kaip ir reiktų atmesti mėginimą atkurti tokias kovas, kokios buvo. Kita vertus, atmeskime tą mirtiną kovos finalą, ir pažiūrėkime ar negalime apsieiti be jo. Manau, kad tinkamos apsaugos ir šiuolaikinės technologijos leistų priartinti IFą prie tikrų kovų statuso. Ką turiu galvoje? Pradedantiesiems žinoma sunku suprasti ir suvokti kaip apsisaugoti nuo mirtinų smūgių, todėl jie gali naudoti papildomas apsaugas bei nemetalinius (medinius, plastikinius) ginklus, tačiau vistiek atlikinėti smūgius, kurie paprastai turėtų baigtis mirtimi ar traumomis. Na, o pakankamai patyrusius fechtuotojus nuo mirtino finalo gelbėtų jų pačių menas ir sugebėjimai. Žinoma, pats esu dar pradinukų lygyje, todėl sunku kalbėti apie tai kas būtų, jeigu būtų, tačiau tikslas yra toks:

Mano dabartinis tikslas rekonstrukcijos srityje yra pamėginti sujungti rekonstrukciją ir istorinį fechtavimą – sujungti taip, kad kovos būtų kuo artimesnės (tik su mažiausiomis išlygomis) tokioms kovoms, kokios galėjo būti XIII-XIV a. (o gal ir anksčiau), žinoma be žudymosi ir traumų. Ir kiek artimai pavyks iki to prisikasti, parodys ateitis.

Taigi, galutinė išvada galbūt būtų tokia: istorinis fechtavimas yra neabejotinai kovos menas, tačiau kaip dauguma kovos menų šiais laikais turi sporto bruožų, na o tai, kad tą meną reikia rekonstruoti, reiškia, kad tai yra rekonstrukcinė kova. Ar pavyks rekonstruoti tokias kovas, kokios buvo, parodys ateitis.

Na ką, tiek filosofinių pamąstymų. Tikiuosi, kad jei ir neatsakiau į savo paties iškeltą klausimą, tai bent jau priverčiau vieną kitą susimąstyti 🙂 Pažadu kitus įrašus daryti praktiškesnius 🙂

Skydas ir kalavijas

Skydas ir kalavijas – viena iš ilgiausiai ir dažniausiai naudotų ginklų kombinacijų Europoje. Kuomet žmonės sugebėjo išgauti pakankamos kokybės metalą kalavijui gaminti, skydas tapo vienu iš geriausių  kalavijo pagalbininkų. Puikiai žinome senovės Graikijos kopius ar machairas, senovės Romos gladijus ir daugelį kitų. Daugelis šių ginklų buvo naudojami tik kartu su skydais. Neįsivaizduotume vikingų be jų kalavijų ir apvalių skydų. Na, o kalbėdami apie istorinį fechtavimą visada turėsime galvoje XIII a. naudotus kalavijus ir mažuosius skydus, vadinimus bakleriais (angl. buckler). 

Kodėl? Vienintelis išlikęs pilnesnis traktatas iš viduramžių yra vadinamas I.33 arba Tower Manuscript, dar vadinamas Valpurgis Fechtbuch. Tai XIII a. pabaiga – XIV a. pradžia datuojamas nežinomo autoriaus traktatas. Jame yra vaizduojami du vienuoliai (tiksliau vienuolis ir jo mokinys – neprimena Shaolinio? :D) įvairiose kovos stadijose ir po kiekvienu šių veikėjų paveikslėliu stengiamasi aprašyti jų veiksmus. Iš tų aprašymų susidaro tam tikra kovos sistema su maždaug 10 stovėsenų, iš kurių išplaukia tam tikri veiksmai. Tie veiksmai turi savo kontratakas ir pratęsimus.  Šis traktatas yra vienintelis traktatas išverstas į lietuvių kalbą! Vėliau jo vertimas bus įkeltas šiame tinklaraštyje. Be šio traktato apie kovas skydais ir kalavijais kalba Andre Liegniczer (Andres Lignitzer). Šis lenkų (!) fechtavimo meistras gyveno XIV a. pab. arba XV a. pradžioje ir yra išlikę 6 jo skydo ir kalavijo mokymo paragrafai. Tai vadinamojo Codex Danzig dalis. Andre Liegniczer priklauso vadinamajai Lichtenauerio brolijai (taip vienas iš fechtavimo meistrų – Paulus Kal – pavadino 18 meistrų sąrašą. Šie meistrai savo sistemas kūrė Lichtenauerio mokymų pagrindu).  Taigi, Andre Liegniczer mokymas buvo paremtas Lichtenauerio mokymu. Dar vienas iš žymesnių meistrų, rašęs apie skydo ir kalavijo mokymus buvo Hans Talhofer (Dalhover, Talhouer, Thalhoffer, Talhofer), kuris irgi savo sistemą rėmė Lichtenauerio mokymu. Nors pastarojo darbai buvo tokio „holistinio“ pobūdžio – juose buvo aptariama viskas, kas susieja su karyba ir kova (fectavimas tiek dvirankiais, tiek vienrankiais kalavijais, imtynės, šarvuotos dvikovos, teisminės dvikovos, artilerija, šturmo technika ir t.t.).
Iš viso to seka, kad istorinis fechtavimas skydu ir kalaviju gali būti remiamas arba I.33 (ankstyvesne) arba Lichtenauerio (vėlyvesne) sistema. Vėliau aptarsiu abiejų šių sistemų pliusus ir minusus.

Na, o visos šios sistemos kalba tik apie kovas naudojant kalaviją ir mažąjį skydą. Ankstyvesnėje sistemoje vaizduojamas maždaug (kiek galima spręsti iš piešinėlių) naudoja XIII (pagal Oakeshott’o sistemą) tipo kalaviją, vėliau kalavijas ilgėja (XIV-XV tipai) ir tai šiek tiek keičia tiek stovėseną, tiek iš jų sekančius veiksmus. Skydas, tuo tarpu, visada išlieka mažasis.

Istorinio fechtavimo organizacijos

Buvau kalbėjęs, jog Vakarų Europoje istorinis fechtavimas jau yra nuėjęs gana ilgą kelią, todėl ten įvairiausių klubų, organizacijų ir kitų darinių yra kaip grybų po lietaus. Tai tos organizacijos stumia istorinį fechtavimą į priekį ir šviečia visuomenę apie istorinius kovos menus. Lietuvoje, deja, apie istorinį fechtavimą žino vienetai, o istorinio fechtavimo organizacijų tiesiog nėra. Kuo tos organizacijos naudingos?

Na visų pirma, jos atlieka šviečiamąjį vaidmenį. Turiu galvoje ne tik neapčiuopiamą visuomenės švietimą, bet ir pačių fechtuotojų švietimą. Tose organizacijose pilna šiam reikalui atsidavusių žmonių, kurie dirba su šaltiniais, ieško naujų duomenų, mėgina atkurti technikas ir šiaip dirba įvairiais fechtavimo klausimais.

Viena rimčiausių organizacijų yra HEMAC: Historical European Martial Arts Coalition, lietuviškai kalbant Istorinių Europinių kovos menų koalicija (http://www.hemac.org/php/main.php). Ji vienija daugelį europietiškų istorinio fechtavimo klubų bei pavienių fechtuotojų.

Amerikiečiai irgi turi ARMA: The Association for Renaissance Martial Arts (Renesansinių kovos menų asociacija) (http://www.thearma.org/about.htm).

Yra ir mažiau rimtesnių ar lokalių organizacijų, kaip BFHS: British Federation for Historical Swordplay (Britų istroinio fechtavimo federacija) (http://thebfhs.org.uk/home)

arba EMCA: European Medieval Combat Academy (AMEK) (Europinės viduramžių kovos akademija) (http://www.zwaardvechten.nl/content.php)

Taip pat yra ir gana stiprių istorinio fechtavimo klubų arba organizacijų padalinių. Gana stipri yra Gioteborgo (Švedija) istorinio fechtavimo organizacija (http://www.ghfs.se/), neseniai suorganizavusi tikrai stiprų Europos istorinio fechtavimosi čempionatą.
Taip pat stipri vokiečių Hammaborg: http://www.hammaborg.de/en/index.php, jau daugiau kaip 10 metų organizacija.

Stiprūs ir angliški klubai: Schola Gladiatoria (http://www.fioredeiliberi.org) bei Boar’s Tooth Fighting school (http://fightmedieval.com) ir daugelis kitų.

Vienu žodžiu, Europoje ir Pasaulyje organizaciniu lygiu istorinis fechtavimas yra tikrai stiprus ir nė kiek nenusileidžia sporto federacijoms.

Tuo tarpu Lietuvoje apie istorinį fechtavimą žino tiktai pavieniai žmonės ir apie organizacijas šioje srityje kalbėti dar anksti. Ko gero, tai ir yra viskas, ką norėjau pasakyti šiuo įrašu. Vis dėlto, tikiu, kad ir pas mus atsiras žmonių, norinčių suprasti šį tikrai rimto sportinio pasirengimo bei tam tikro minčių nusistatymo reikalaujančio užsiėmimo. Jei tokių jau esti, rašykite komentarų skiltyje, mėginsime organizuotis ir pamėginti gvildenti šią sritį toliau.

Istorinis fechtavimas

Taigi, kas yra istorinis fechtavimas? Visi žinome, kas yra fechtavimas  Vieniems – tai gerai iš filmų žinomos špagų, kalavijų ir kitų ginklų dvikovos, kitiems tai sportinis fechtavimas. Istorinis fechtavimas nėra nei vienas nei kita, tai taip pat tai nėra pirmojo ir antrojo mišinys.

Dvikovos ginklai siekia pačių ginklų atsiradimo pradžią. Europoje aiškesnę tradiciją galime atsekti iš vikingų laikų, kuomet vadinamuose holmgang’uose šie sprendė įvairius ginčus. Tai galėjo būti senos germaniškos tradicijos tęsinys, kuri apėmė ne tik Skandinaviją, bet ir didesnę Europos dalį. Ši tradicija kito per amžius, tačiau nykti pradėjo tik XVI a. Ar Lietuvoje egzistavo kažkas panašaus?  Sunku pasakyti, tačiau atmesti tokios galimybės negalima. Tikrai žinoma, kad dvikovų tradicija lietuviams nebuvo svetima (XIV a. Lietuvos kunigaikščiai kovėsi Europos riterių turnyruose, XIII a. Livonijos ordinas versdavo savo pavaldinius, tarp jų ir naujakrikštus lyvius, kautis teisminėse kovose), o ir aplinkiniuose kraštuose dvikovos buvo gerai žinomos. Tad ir Lietuvoje galėjo būti kažkas panašaus.

Teisminėse dvikovose buvo sprendžiami įvairūs ginčai, dažniausiai, kai nepakakdavo įrodymų ar liudininko nusikaltėlio kaltei įrodyti. Tokios dvikovos buvo paliekamos “Dievo valiai“ ir nugalėtojas  buvo laikomas teisiu. Vokietijoje tokios dvikovos buvo griežtai reglamentuotos. Iš ankstyvųjų aprašymų žinome, jog XIII a. dvikovose kaudavosi kalaviju ir skydu, kūną galėjo dengti odiniai šarvai, tačiau kojos ir galva turėjo būti  neapsaugotos šalmu ar šarvais. Vokietijoje XV a. dvikovų tradicijų pagrindu ima formuoti fechtavimo mokykla. Tokie mokytojai kaip Hans’as Tallhoferis (Hans Tallhofer) skyrė savo darbuose daug vietos būtent teisminėms dvikovoms. Dvikovose kaudavosi ir moterys, besikaunantys su moterimis vyrai turėjo stovėti iki pusės duobėje.

Taigi, istorinis fechtavimas yra mėginimas atkurti techniką, būdus, taisykles ir net visą kovos meną, koks buvo praktikuojamas Europoje viduramžiais. Kovos menai nėra tik Rytų kraštų palikimas, Europoje jų taip pat būta nemažai – tiek kovos menai ginklais, tiek be jų (boksas, imtynės) arba tiesiog pagaliais ar lazdomis. Ir nors dalis jų nunyko prieš keletą šimtmečių (nors yra menų, kurie yra praktikuojami iki šių laikų), literatūros apie Europinius kovos menus turime pakankamai. Vakarų Europoje jau seniai bandoma nagrinėti istorinio fechtavimo palikimą, ten jau seniai kuriasi įvairūs klubai, atsiranda įvairios organizacijos, nusistovi šaltinių interpretavimo tradicijos ir pamažu atgimsta senosios Europos kovos menai!

Deja, Lietuvoje istorinis fechtavimas tik žengia pirmuosius žingsnius. Klubų, besigiriančių, jog jie istorinio fechtavimo klubai, pasitaiko jau seniai, tačiau nei vienas iš jų narių net nemėgino suprasti, ko mokė žmonės, visą gyvenimą nagrinėję kalavijo meną,  tais laikais, kada nuo kalavijo priklausė daugelio žmonių gyvybė. Dar ir dabar nėra lengva suprasti istorinį fechtavimą ir mėginti juo užsiimti. Visų pirma, reikia surinkti didelį žinių bagažą ir tada dar mėginti tas žinias pritaikyti praktiškai. Reikia dar turėti atitinkamą fizinį pasiruošimą. Žinias apie istorinį fechtavimą galima gauti tik užsienio kalbomis. Tik didieji traktatai yra versti į anglų kalbą iš lotynų, italų ar senosios vokiečių kalbų, lietuviškai verstų traktatų viešai dar nėra pateikiama… Taip pat gausybė fechtavimo tradicijų bei tų tradicijų interpretavimo galimybių sukuria sunkumus pasirinkti teisingą kelią šioje srityje.

Dar yra ir ekipuotės klausimas. Vakaruose dabar yra įprasta kautis su sportinio fechtavimo apsaugomis – fechtavimo kaukėmis, kūno apsaugomis, atitinkamai pritaikytomis prie istorinio fechtavimo ginklo svorio. Dvirankis kalavijas yra daug sunkesnis už sportinę rapyrą, tad ir apsisaugoti reikia daug atsakingiau. Vakaruose įprasta treniruotis mediniais ar nailoniniais kalavijais, ten jie yra gaminami specialiais užsakymais, todėl tiek užsakymas, tiek atvežimas nėra pigus.

Nepaisant visų sunkumų, istorinis fechtavimas yra neįtikėtinai įdomus, persmelktas istorinių viduramžių aktualijų, gilaus suvokimo apie ginklo judėjimo mechaniką, apie žmogaus kūno judėjimo mechaniką bei ilgalaikės vakarų Europos kovų tradicijos. Tai yra puikus fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas ir atsvara tokiems populiariems Rytų kovos menams, nors šie yra tokie tolimi nuo europietiško mąstymo.

Šaltiniai 2

Dar daugiau šaltinių:

http://www.thearma.org/manuals.htm

http://freywild.ch/i33/i33en.html#wie

http://www.wiktenauer.com/

Johannes Lichtenauer

Viena iš esminių fechtavimo figūrų viduramžiais buvo Johanas Lichtenaueris (Johannes Liechtenauer, Hans Lichtenauer, Lichtnawer, Johannes von Liechtenau). Nieko tikro apie šį asmenį nėra žinoma. Jokio jo rašyto teksto iki šių laikų neišliko, panašu, kad jis nieko net nerašė. Visgi, išliko jo mokinių rašyti ar kopijuoti tekstai, o Lichtenauerio fechtavimo sistema tapo pagrindu beveik visiems traktatams praktiškai dviem šimtams metų į priekį.

Lichtenaueris gimė apie 1300-uosius, Vokietijoje ir buvo keliaujantis meistras – mokęsis iš kitų meistrų ir mokęs daugelį žmonių Europoje. Vėliau jis sukūrė tam tikrą sistemą, kurią surašė jo mokiniai ar meistrai, susipažinę su jo fechtavimo technika. Ankstyviausias žinomas tekstas yra Codex Döbringer, dar žinomas kaip
MS 3227a, datuojamas 1389 m. Vėliau dar buvo išleista daugiau kaip dešimt teksto versijų ar visiškai perdirbtų kūrinių ir visuose juose jaučiama ta pati sistema, dažnai net tiesiai kalbama, jog tekste yra dėstoma Lichtenauerio fechtavimo sistema. Dažnai tekstuose jis yra vadinamas meistru arba didžiuoju magistru.

Šaltiniai

Pagrindiniai istorinio fechtavimo šaltiniai – tai XIII-XV a. traktatai, rašyti šio meno meistrų arba jų mokinių. Tokių yra žinoma kelios dešimtys – nuo specialiu eiliavimo būdu užšifruotų tekstų iki gana išsamių, universalių, apimančių ne tik kovas dvirankiais kalavijais, bet ir visas tuometines kovos formas – imtynes, kovas kalaviju ir skydu, riterių kovas, įvairius teisminių dvikovų būdus ar net įtvirtinimo šturmo techniką.

Kaip bebūtų keista, dauguma šių traktatų yra surinkta į vieną vietą ir juos galima rasti internete!

Vakariečiai jau seniai dirba prie šių traktatų, kai kurie yra jau išvesti į keletą kalbų (pvz., anglų).

Įdomu yra tai, kad absoliučioje daugumoje traktatų vyrauja kovos dvirankiais kalavijais aptarimas. Žinoma, išskyrus vėlyvuosius traktatus, kur jau kalbama apie fectavimą rapyromis, špagomis ir kitais panašiais ginklais.

XIV-XVI a. vienu iš įspūdingiausių ginklų Europoje tapo dvirankis kalavijas. Anksčiausios šio universalaus ginklo versijos apsirodo net XIII a., o vėliausiai jis buvo naudojamas dar ir XVII a.  Dvirankis kalavijas angliškoje terminijoje vadinamas longsword, two-handed swords, hand and a half sword. Kiekvienas šių pavadinimų reiškia tam tikrą kalavijo rūšį, o kur dar mirtinieji flamberge, claymore ir daugelis kitų. Žodžiu, dvirankis kalavijas karaliavo tarp jau tada nemažos grupės pačių įvairiausių Europinių ginklų. XIV-XV a. buvo spartaus ginkluotės vystymosi periodas – Šimtametis karas užbaigė riterijos erą, atsirado ir vis didesnę svarbą pradėjo įgauti šaunamieji ginklai, mūšio lauke pradėjo vyrauti ilgakočiai ginklai. Tad, atrodytų, kad dvirankio kalavijo istorija buvo trumpa ir nereikšminga.

Visgi taip nėra. Maža to, kad šis ginklas atskiruose regionuose (pvz., Škotijoje) buvo plačiai naudojamas vos ne iki XVIII a., XIV – XV a. Vokietijoje bei kitose Vakarų Europos atsiranda gausybė meistrų – fechtavimo mokytojų, kurie moko žmones fechtuoti daugiausia dvirankiais kalavijais. Atsiranda net tokių meistrų gildijos su savo herbais ir taisyklėmis. Tai daugiausia yra siejama su tuo, kad dvirankis kalavijas tampa vienu iš teisminių kovų  (Gerichtskampf arba judicial duel) ginklų.